Non Credo – Reluctant hosts (No Man’s Land)
Reluctant hosts – tai perleistas 1988 met_ darbas, papildytas anks_iau
nepublikuotais to paties k_rybinio laikotarpio darbais, kuri_ _ia yra
net dvylika, atliekam_ t_ pa_i_ atlik_j_ (Joseph Gerardi, perkusiniai,
kavi_iniai, __l_, akordeonas bei Kira Vollman, balsas, bosin_ gitara,
klavi_iniai bei klarnetas) su nedideliais kviestini_ muzikant_ _stojimais
atskirose kompozicijose. Stilistiniu po_i_riu _ios dalys gan_tinai netik_tai
prisi_lieja prie vientisos ir i_baigtos “pagrindin_s” dalies
ir i_ principo gerokai pakei_ia ir pa_io leidinio strukt_r_. Svarbiausias
“kitoni_kumo” ypatumas yra tas, kad “naujieji”
darbai buvo u_sakomieji k_riniai kinui ir radijui. Taigi jie kiek skirtingo
charakterio, _ymiai teatrali_kesni, ry_kaus iliustratyvaus brai_o, ta_iau
atskirai pa_mus yra oroginal_s ir savitai papildantys pa_i_ atstovaujamos
muzikos estetik_. Apibendrinant estetines _ios muzikos i_takas pasteb_tina,
kad eksperimentinio art roko muzikoje visad buvo labai ry_ki _iuolaikin_s
akademin_s ir, dalinai, klasikin_s muzikos _taka. P. _aikovskio “Gulbi_
e_ero” temos panaudojimas bei vokalist_s dainavimo maniera, primenanti
kadaise _vest_ Slapp Happy ir Henry Cow grupi_ daininink_s Dagmar Krause
manier_, yra tiksliausios nuorodos ir _ vis_ Reluctant hosts stilistik_.
Ta_iau _alia _i_ “svorio centr_” yra ir dar vienas vyraujantis
bruo_as – tai kino meno _taka, ne vien d_l u_uomin_ leidinio vir_elio
apipavidalinimui (tapybos darbo reprodukcija skirta A.Tarkovsky) ar k_rini_,
para_yt_ kinui, ta_iau ir tam tikro “__ad_” i_rai_kos, toki_
b_ding_ devintojo de_imtme_io eksperimentinio, underground meno jud_jimams.
_iandien _is darbas skamba lengvai ir individualiai, manding, nenustoj_s
prasm_s ir aktualumo, o tai reik_t_ lyg ir laiko egzamino i_laikym_.
|